Žalioji Polesės žemė: ekskursijos į Ukrainą ir Baltarusiją, Kijevą, Černigovą, Lucką...

Ar žinoma jums Polesė?

Polesė šiandien – tai vienas gražiausių, o kartu gal net ir paslaptingiausių Rytų Europos regionų.

Didžiosios Polesės teritorija plečiasi iš vakarų nuo lenkų miesto Vlodava, šiaurėje apima didesnę dalį Baltarusijos Bresto bei Gomelio sričių, o pietuose beveik visą Ukrainos Volynės, Rivnės, Žytomyro, Kijevo, Černigovo sritį bei šiaurinius Sumų srities rajonus, net iki Rusijos Briansko miesto rytuose...

NUOSTABI KELIONĖ POLESĖS VIETOVĖMIS

Kadais Polesė (ukrainietiškai Polisia, baltarusiškai Paliesie) pažinojo nevaržomus laikus medžiotojų šiaurės elnių ir mamutų, pirmykščių baltų ir slavų genčių sąjungas; čia gyveno drevlianai ir volynėnai, dregovičiai (drėgvai) ir dulibai (dulebai), severianai (severai) ir kiti... Maždaug prieš 1000 metų didžiausias Polesės miestas Kijevas apjungė aplink save visas Polesės ir daugelį kitų žemių – tam, kad taptų didžiulės valstybės - Kijevo Rusios - sostine. Ir nors netrukus didingas sostinės miestas ir visas Polesės kairysis krantas buvo nusiaubti Ordos, vakarinė, o iš dalies ir centrinė Polesė sugebėjo šiek tiek pasislėpti nuo mongolų ir netrukus įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį...

Lietuviški keliai Polesėje

Polesė apsijungė su Lietuva kunigaikščių Gedimino ir Algirdo valdymo laikais, kunigaikštis Liubartas čia pastatė iki šiandienos išsilaikiusią didžiulę Lucko pilį, čia valdė maištadarys Švitrigaila, būtent čia buvo beribiai Radvilų giminės ir kitų Lietuvos bajorų dvarai, 11 Polesės karių pulkų stovėjo kartu su lietuviais Žalgirio lauke, būtent Polesėje kunigaikštis Vytautas Didysis surengė 1429 m. didžiausią viduramžių istorijoje Rytų Europos monarchų suvažiavimą...

Tūkstančiai persikėlėlių iš Lietuvos apsigyveno palei Pripetės upės baseiną, apie ką ir šiandien primena labai daug baltų kilmės vietovių pavadinimų. Per šimtmečius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų lietuvių persikėlėlių palikuonys susiliejo su slavais, sudarydami etnonimus "Litvinai", o kai kurie iš jų, tokie kaip žymaus ukrainiečių dailininko G. Narbuto šeima iš šiaurinių Černigovo žemių, sugebėjo išsaugoti lietuvišką protėvių kalbą net iki XX a. pradžios. Galų gale net ir Polesės herbas yra ne kas kita, kaip Vyčio variantas, polesinė "Pohonia".

Vėliau, pergyvenus gerus ir nelabai laikus Abiejų Tautų respublikos ir Rusijos imperijos sudėtyje, Polesė susidūrė su totaline katastrofa pražūtingame sau XX amžiuje... Iš pradžių kairiakrantė ir centrinė Polesė atsidūrė sovietų-ukrainiečių ir sovietų-lenkų audringų karo įvykių sukūryje, vėliau buvo naikinama sovietine kolektyvizacija ir Holodomoru (1932-1933 m. badas), netrukus jau visa Polesė įjungta į TSRS sudėtį ir padalinta tarp Ukrainos ir Baltarusijos, Antro pasaulinio karo metu daugkart sugriauta mūšiuose visų su visais. Vėliau ji per akis pajuto socialistinio ūkininkavimo pasekmes ir nė nemirktelėjo, kaip buvo jai suduotas naikinantis atominis Černobylio smūgis...

Tačiau, naujo tūkstantmečio pradžioje sunkiai sužeista Polesė pamažu atgyja ir vilioja vis daugiau keliautojų, kurie trokšta pamatyti kažką naujo ir tikro.

Nes juk tik Polesėje galima:

• pasivažinėti tikru, ilgiausiu iš veikiančių šiandien Europoje virš 100 km siaurabėgiu geležinkeliu "Poliskyi tramvai"...
• įminti savo koją į Dievo pėdą Akmeniniame kaime – unikaliame Polesės stounhendže...
• aplankyti Lietuvos kunigaikščio Liubarto pilį, Rusios soborus Kijeve arba Černigovo kazokų cerkves...
• pernakvoti tikroje pirmykščių žmonių stovykloje Mezine, įkurtoje 15 tūkst. metų prieš m.e.
• apžiūrėti Černobylio zoną ir pasivaikščioti mirusio Pripetės miesto gatvėmis...
• rasti tikrą gintarą prie miestelio Klesiv - šimtų kilometrų nuo jūros atstumu...
• iki soties prisivalgyti skaniausių bulvinių blynų "deruny" ir lietiniai "nalysnyky"...
• paklaidžioti tarp pasimetusių laike ir erdvėj bažnyčių ir Rytų (graikų) apeigų katalikų cerkvių, išsilaikiusių nuo LDK laikų...
• išgirsti nuostabią Polesės patarmę "volodą" – ukrainiečių, baltarusių, rusų ir senovės slavų tarmių mišinį...
• prisirinkti tikrų spanguolių beribėse Pinsko apylinkių pelkėse...
• pailsėti miško ežerų kopose, kur nerasite nei vieno žmogaus dešimties kilometrų atstumu aplinkui...
• nuvažiuoti į tikrą tankų poligoną Desnos tarpupyje...
• mėgautis paskutiniais Europoje nepaliesta Belovežo giria...
• sužinoti, ką Polesės gyventojai vadina "kudra" ir "lytovka" bei kur yra jų "galasvit"...
• pernakvoti tikroj kaimo sodyboje...
• pasmaližiauti tikru laukiniu medumi iš Polesės draustinio – vienintelė galimybė Europoje...
• arba atverti dar kažką stebuklingai netikėto...

Jūs jau buvote prie jūros ir kalnuose? Tada atvažiuokite į Polesę. Nors ES piliečiams, norintiems aplankyti baltarusišką Polesės dalį šiandien dar reikia vizų, didesnioji Polesės teritorija yra Ukrainos sudėtyje ir atvira bei prieinama turistams! Maža to, viskas čia, išskyrus Ukrainos sostinę, yra maloniai pigu. O už Černobylio zonos ribų – dar ir ekologiškai švaru, natūralu.

Patogiausia pradėti kelionę į Polesę nuo Kijevo, į kur galima atvykti lėktuvu arba mašina (geriausia!) per Lenkiją, o taip pat (turint Baltarusijos vizą) reisiniu autobusu arba traukiniais per Baltarusiją.

Iš Kijevo lengvai galima pasiekti bet korį Polesės kampelį ekskursinės grupės sudėtyje, tame tarpe ir su lietuvių kalbos gidu. Atgal mašina patogu išvykti iš Lucko, kur iki Lazdijų tik 6 valandos kelio, jei važiuosite per lenkų Chelmą ir Bialystoką (Balstogę).

Taigi, kaip sako vietiniai gyventojai "poliščukai" – darykit tai dabar, nes paskui bus per vėlu. Siųskite savo paraiškas į icpolissya@gmail.com ir atvažiuokite vasarą ar rudenį pasisemti tikrų įspūdžių. Polesė – tai netoli.

Parengė: Oleksandr Krashtovsky for IC Polissya

Tema: kelionė į Polesę - Ukraina, Kijevas, Černigovas, Luckas...

ПОДІЛИТИСЯ :: Share |

ЗНАЙТИ ЧИ СКАЧАТЬ ПОДІБНУ ІНФОРМАЦІЮ, ФОТО: